Kas yra mulčias?
Mulčias – tai specialiai paruošta organinė arba neorganinė medžiaga, naudojama viršutiniam dirvožemio sluoksniui padengti:
- aplink augalus lysvėse ir įdubimuose;
- takų, žaidimų aikštelių ir takų grindimas.
Mulčias atlieka ir dekoratyvinę, ir praktinę funkciją – sudaro palankias sąlygas augalams augti ir apsaugo nuo piktžolių. Atsižvelgiant į žaliavą ir medžiagos struktūrą, galima išskirti skirtingas mulčio rūšis.
Organinis mulčias – tai augalinės kilmės medžiagos, kurios palaipsniui suyra dirvožemyje, grąžindamos organines medžiagas į dirvožemį ir didindamos jo derlingumą. Dažniausios organinės mulčiavimo medžiagos yra medžių žievės mulčias, medžio drožlės, pjuvenos, pušų spurgai, durpės, kompostas, šiaudai, lapai ir nupjauta žolė. Kita vertus, neorganinis mulčias gaunamas iš negyvosios gamtos ir apima įvairias akmens dangas, pavyzdžiui, plautus akmenukus, žvyrą, dekoratyvinius akmenis, molio fragmentus, plytų ir akmens skaldą, taip pat sintetines medžiagas, pavyzdžiui, agroplėvelę, geotekstilę ir mulčio plėvelę. Kartais dideliuose daržovių ūkiuose taip pat naudojamas pjaustytos gumos ar plastiko mulčias, tačiau jis laikomas kenksmingu aplinkai ir todėl nepageidaujamu.
Kiekviena mulčio rūšis turi savo optimalų naudojimo būdą. Pavyzdžiui, sintetinės medžiagos – agrotinklai, mulčiavimo plėvelės – daugiausia naudojamos gamybinėje sodininkystėje. Jie veiksmingai naikina piktžoles ir ilgai išlaiko drėgmę, tačiau vizualiai yra nepatrauklūs. Neorganinės medžiagos, pavyzdžiui, akmenukai ar dekoratyviniai akmenys, taip pat geriau tinka statiems šlaitams, kur lengvas organinis mulčias gali neišlaikyti. Tačiau, skirtingai nei organinės medžiagos, jos nebus praktiškai naudingos dirvožemiui praturtinti.
Ekologiški mulčiai ne tik naikina piktžoles ir saugo drėgmę, bet ir apsaugo augalų šaknis nuo temperatūros svyravimų ir šalčio bei praturtina dirvožemį humusu. Tačiau beveik kiekviena organinė mulčiavimo medžiaga turi savų privalumų ir trūkumų. Pavyzdžiui, durpės neveiksmingos kovojant su piktžolėmis, bet naudingos gerinant dirvožemį ir padeda sulaikyti dirvožemio drėgmę, jei įterpiamos bent 10-15 cm sluoksniu. Medžio drožlės yra gana stambi medžiaga, kuri suyra daug lėčiau nei žievės mulčias ir dažnai turi dažiklių, todėl jos paprastai naudojamos nedideliuose plotuose, kur derinant skirtingas spalvas norima išgauti tam tikrą dizaino efektą. Pjuvenos yra pigiausia, bet ir mažiausiai populiari mulčiavimo medžiaga, nes jos sutankėja ir neleidžia vandeniui prasiskverbti į dirvą, o skaidydamosi sunaudoja daug azoto. Nupjauta žolė, šiaudai, lapai yra praktiškesni nei dekoratyvinės mulčiavimo medžiagos ir jų galima įsigyti sezoniškai. Rudenį juos galima paskleisti po sumedėjusiais augalais, kad dirvožemis būtų praturtintas humusu ir šaknys būtų apsaugotos nuo užšalimo, tačiau reikia stengtis neužkrėsti sodinukų piktžolių sėklomis.
Pušies žievės mulčias yra populiariausia ir plačiausiai naudojama organinė mulčiavimo medžiaga dėl savo puikių dekoratyvinių ir praktinių savybių. Šis mulčias gaminamas iš smulkintos ir sijotos pušų žievės ir yra trijų frakcijų: smulkios, vidutinės ir stambios. Pušų žievės mulčias turėtų būti paskleistas ne mažiau kaip 5 cm storio ir kiekvienais metais papildytas maždaug 1 cm, nes mulčias palaipsniui purenamas ir susigeria į dirvą Smulkus pušų žievės mulčias puikiai tinka dirvai gerinti – jis padeda purenti dirvą ir užtikrina gerą oro pralaidumą.
Kur naudojamas mulčias?
Mulčias naudojamas dekoratyvinėje sodininkystėje – daržuose, parkuose, miesto želdiniuose, takuose, žaidimų aikštelėse ir takuose – ir gamybinėje žemdirbystėje – medžių ir krūmų soduose, vaisių ir uogų soduose, daugiamečių augalų lysvėse ir šakniavaisių soduose. Žievės mulčiu padengtose lysvėse viršutinio dirvožemio sluoksnio nereikia ravėti ar purenti. Vidaus patalpose mulčias naudojamas sodinant augalus ir gėles dekoratyviniuose vazonuose ir dėžutėse.
Priklausomai nuo pasirinktos mulčiavimo medžiagos, mulčias atlieka daugybę praktinių ir estetinių funkcijų. Pušies žievės mulčias: stabdo piktžolių augimą;
- apsaugo viršutinį dirvožemio sluoksnį nuo erozijos ir išplovimo;
- sulaiko drėgmę dirvožemyje, neleisdamas jai nutekėti dėl garavimo;
- sukuria malonų ir stabilų mikroklimatą augalams, nes sumažina temperatūros svyravimus viršutiniame dirvožemio sluoksnyje;
- apsaugo augalų šaknis nuo šalčio;
- skatina naudingus biocheminius procesus ir mikroorganizmus.
- papildo dirvožemio humuso atsargas ir veikia kaip trąša;
- padeda palaikyti dirvos purumą ir formuoti gerą dirvos struktūrą;
- skatina augalo šaknų sistemos vystymąsi;
- žymiai sumažina priežiūrai skiriamą laiką ir pagerina žaliųjų erdvių išvaizdą.
